Rugsėjo 23-iąją minima Lietuvos žydų genocido diena. Tą dieną 1943 m. buvo likviduotas Vilniaus žydų getas.

Tragišką rugsėjį prisimena ir Krakės, tik dvejais metais anksčiau. 1941 metais, užėjus vokiečiams, Krakių miestelyje buvo įkurtas getas, į kurį buvo suvaryti žydai iš Krakių, Grinkiškio, Baisiogalos, Dotnuvos ir kitų aplinkinių kaimų. Rugsėjo 2 dieną buvo įvykdyta egzekucija, kurios metu sušaudyti 1125 įvairaus amžiaus žydų tautybės žmonės.

Šiandieną spausdiname ištraukas iš Vytauto Rimkevičiaus, gyvenusio Krakėse 1935 -1948 metais atsiminimų apie šiuos tragiškus įvykius.

1941 m birželio pabaiga. Krakėse pasirodė vokiečių tankai. Vokiečių kareiviai ir karininkai elgėsi gana kultūringai, jokių pretenzijų gyventojams nereikšdavo. Jei ko norėjo įsigyti, mokėjo pinigus. Visą Turgaus (dabar Laisvės) aikštę buvo užpildę Vermachto kariuomenės sunkvežimiai.

Tačiau po savaitės miestelyje jau nesustodavo vokiečių kariuomenės daliniai. Visą valdžią Krakėse pradėjo reikšti aktyvistai su baltais raiščiais. Pasidairęs pamačiau, kad tie aktyvistai didele dalimi pažįstami žmonės. Tai A. Krutulis – pradžios mokyklos vedėjas ir jo vyresnysis sūnus gimnazistas, Juozas Aukštakis – knygyno savininkas, mėsininko sūnus Žeromskis, restorano savininko sūnus Targonskis, 1940 m. atsiradęs Krakėse ir pas seniūną Laurinavičių gyvenęs J. Lukošius, ūkininko sūnus Zinkus, bažnyčios vargonininkas, kurį vadino „Dievo muzikantas“ (pavardės neprisimenu, mokyklos inspektorius A.Valaitis, miesto chuliganas V. Kybartas ir kiti, kurių neprisimenu.

Prisimenu, tai buvo šeštadienis, vėlus vakaras, nes jau buvo visiškai sutemę. Pasigirdo žmogaus riksmas, lyg kas jį pjautų. Po to pradėta šaudyti iš kulkosvaidžių, matyt norint nustelbti tą riksmą. Po geros valandos viskas nurimo. Tik sekančią dieną sužinojome, as buvo. O buvo taip. Baltaraiščiai areštavo du žydų tautybės asmenis – tai kirpėją (pavardės neprisimenu) ir gydytoją, medicinos mokslų daktarą Alperavičių. Juos nusivarę už miestelio reikalaudami iš jų brangenybių, kankino. Abu jie buvo labai žiauriai nukankinti. Egzekucijoje dalyvavo Vytautas Kybartas, Juozas Lukošius ir kiti. Tie jau kaimynams pasigardžiuodami buvo pasigyrę.

Žydų tautybės gyventojams buvo įsakyta nešiotis geltonos spalvos šešiakampius lopus. Lopo viduryje „J“ raidė. Žydams uždrausta vaikščioti šaligatviais. Po kelių savaičių Krakėse buvo įsteigtas žydų getas, pačiam miestelio vidury. Iš visų gatvių į getą buvo suvaryti žydai. Perpildyta buvo sinagoga.  Iš geto žydų visai neišleisdavo. Aplink getą vaikščiojo ginkluoti šautuvais baltaraiščiai. Baltaraiščiai terorizavo ne tik žydus, buvo puolami ir lenkai. Kadangi mes namuose kalbėjome lenkiškai, tai buvome įrašyti į juodąjį sąrašą. Neretai tėvai girdėjo grasinimus, kad susitvarkę su žydais, pradės tvarkytis su lenkais. Vienu žodžiu miestelyje siautėjo pats juodžiausias nacional-fašizmas. Kiekvieną dieną išgirsdavome vis bjauresnes žinias. Kasdieniu reiškiniu tapo, kai baltaraiščiai, būdami girti įsiverždavo į žydų geto namus ir visų akivaizdoje prievartaudavo jaunas žydaites, net nepilnametes. Jeigu, kas išdrįsdavo nors žodį prieš pasakyti, būdavo žiauriai sumušami. Jei lietuviai protestuodavo, buvo jiems grasinama. Be to žmonės bijojo, nes žinojo, kad bet kurią naktį gali būti nužudyti ir kaltų niekas neras. Taip prie namų buvo nušautas buvęs kooperatyvo pardavėjas Zinkus. Niekas nesužinojo, kas jį nušovė.

Rugpjūčio pabaigoje Krakių baltaraiščiai pradėjo rūšiuoti žydų tautybės asmenis. Jaunesnio amžiaus vyrai buvo suvaryti į sinagogą, o jaunesnio amžiaus moterys buvo nuvarytos į buvusį vienuolyno merginų auklėjimo įstaigos pastatą. Į Krakes atvažiavo būrys žudikų, apsirengusių Lietuvos kariuomenės uniforma. Pirmiausia jie kurį laiką girtavo Targonskio restorane. Tą dieną iš pat ryto į miestelį buvo suvaryta iš viso valsčiaus daug pastočių (pakinkytų vežimų). Jos buvo sustatytos turgaus aikštėje prie geto. Žmonės iš geto buvo išvedami  iš turgaus pusės. Gatvėje vaikščioti baltaraiščiai niekam neleido. Apie tai, kas bus žydams daroma aš nieko nežinojau. Iki tol buvo skleidžiami gandai, kad žydus iš Krakių veš į Liubliną. Matyt ir patiems žydams taip buvo sakoma, ne jie labai ramiai laikėsi.

Nežinau, kiek dar laiko praslinko, kai pas mane atėjo mano klasės draugas Mečys Pabarčius. Jis man pasakė, kad visus žydus sušaudė už naujųjų kapų. Aš klausiau, kaip tai žmones sušaudė. Vieną kitą žinau, kad nušaudavo, o dabar visus.. Juk tiek daug žydų buvo. O jis sako, kad ėmė ir sušaudė. Aš to viso suprasti dar negalėjau. Nejaugi šaudė ir vaikus, su kuriais mes žaidėme… Tą pačią ir kitomis dienomis kaimynai ir pažįstami papasakojo apie tos dienos įvykius. Tuo remiantis aš susidariau tokį vaizdą.

Baltaraiščiai pirmiausiai išrikiavo jaunesnius vyrus ir vedė per miestelį. Lydėjo juos raiti ginkluoti baltaraiščiai. Žudynių vietoje, jau laukė  atvykėliai žudikai. Šaudyme dalyvavo ir Krakių baltaraiščiai – tai Vytautas Kybartas, jaunasis Žeromskis, jaunasis Targonskis, jaunasis Krutulis, turtingo ūkininko sūnus Zinkus, vargonininkas, vadinamas „Dievo muzikantu“, Jonas Aukštakis, Juozas Lukošius, Jonas Stokis, vadinamas „sausuoliu“ ir kiti, kurių pavardžių neprisimenu. Atvarę vyrus prie duobės, įsakė jiems nusirenginėti. Tačiau vyrai metėsi bėgti į miško pusę. Vieni bėgo, kiti vijosi. Bėgantieji ir besivejantieji susimaišė. Nors buvo pastatyti du kulkosvaidžiai, bet negalėjo šaudyti, nes bijojo į savus pataikyti. Buvo ir tokių, kurie pabėgo, bet dauguma buvo sugaudyti, išrengti ir nužudyti. Nušauti krito ant sužeistųjų Kraujas upeliais tekėjo. Visur sklido dejonės. Jonas Aukštakis šaudė kulkosvaidžiu. Jonas Stokis „Sausuolis“ ant balto arklio vaikėsi bėglius ir juos šaudė. Visi žudikai buvo girti. Antru kartu atvedė jaunas moteris ir merginas. Ir galų gale seni žmonės ir vaikai buvo atvežti. Visur sklido dejonės, ašaros, šauksmai. Dar niekad Krakių žemė nebuvo mačiusi tokių baisių žudynių. Niekad nebuvo sugėrusi tiek nekaltų žmonių kraujo… Artimesnių kaimų žmonės pasakojo, kad dar kelias dienas ir naktis iš eilės girdėjos iš žemės dejonės. Gal tai žmonėms ausyse skambėjo tos dejonės, o gal iš tikrųjų po lavonais buvo nemaža sužeistųjų, kurie mirė kankinama mirtimi… Vieni žmonės, matydami, kas darosi, slėpėsi kuo toliau savo namuose, kad nematytų to košmaro. Kiti žiūrėjo, kaip žydų tautybės kaimynai buvo varomi į mirtį… Treti, susirinkę į Naujuosius kapus stebėjo iš tolo visą tą tragediją. Nors ir kaip plyšo iš skausmo širdis, bet kaimyno išgelbėti nepavyko. Ašaros, skausmas ir kraujas, girtų žudikų bakchanalija užtemdė tą dieną skaisčiai švietusią saulę. Žmonės miestelyje sutikę vieni kitus nedrįso pažiūrėti į akis. Kiekvieną slėgė kaltės jausmas. Žudikai susidoroję su paskutiniąja auka, grįžo dainuodami į miestelį. Vėl susirinkę Targonskio restorane gėrė iki žemės graibymo. Prisigėrę kraujo, tikėjosi numalšinti sąžinę, bet nesisekė, nors buvo prisikvietę būrelį laisvo elgesio mergelių.

Senis Žeromskis, nusivaręs kelias pastotes susikrovė nužudytųjų viršutinius bei apatinius drabužius parsivežęs namo susikrovė ant aukšto. Po to Žeromskienė kelias savaites skalbė tuos drabužius. Vėliau Žeromskis savo parduotuvėje juos pardavinėjo. Buvo, kas juos pirko, nors puikiai žinojo jų kilmę. Žmonės su neapykanta žiūrėjo į Žeromskius. Jonas Aukštakis grįžęs po žudynių pasakojo savo tetai, kad jis, būdamas prie kulkosvaidžio ir norėdamas save nuraminti vis gėrė ir gėrė butelį po butelio, tačiau niekaip negalėjo nusigerti. Labai norėjo visiškai pasigerti ir nieko nematyti, tačiau nepavyko.  Po to Aukštakis vis gėrė ir gėrė, kiek aš prisimenu. Matyt norėjo savo sąžinę nutildyti.

Pasibaigus žudynėms, po kelių dienų miestelio gyventojus labai sujaudino kitas įvykis. Miestelio bažnyčios klebonas Blutis atvažiavo su keliais vežimais į žydų namus ir pasikrovęs pačius gražiausius baldus nusivežė sau į kleboniją. Žmones tai labai papiktino. Neišgirdo žmonės, kad klebonas būtų pasmerkęs žydų žudynes ir jų organizatorius. Kiek vėliau per pamokslą atsargų pasmerkimo žodį tikintieji išgirdo iš jauno vikaro lūpų.

 Pasibaigus žydų žudynėms, artimiausiomis dienomis pradėtas žydų turto grobimas. Tuoj pat geresnius daigtus tempėsi sau įvairūs aktyvistai. Tik sutemus pasklisdavo po visą geto teritoriją įvairūs žmogeliai ir daugiausia ieškodavo aukso, bet griebdavo viską, kas pasitaikydavo po ranka. Visą tą grobimą pradėta vadinti „grybavimu“. Prasidėjo masinės vagystės, o kai buvo išvogti žydų daiktai pradėjo vogti vieni iš kitų. Daug žydų namų liko neapgyvendinta. Sako, kad atėjo nurodymas griauti žydų namus. Ir štai Krakėse nuspręsta išparduoti daugelį žydų medinių namų nugriovimui.

Tik dvi žydų tautybės mergaites sesutes pavyko išgelbėti vienuolėms kotrynietėms. Vyresnioji sesuo tapo vienuole. Abi apsikrikštijo. Vienuolė buvo mokytoja, o jos sesuo mokėsi gimnazijoje ir gyveno vienuolyne.