Adventas. Leliumai. Rimties, apsivalymo ir vidinio susikaupimo metas prieš S a u l ė g r į ž a, žiemos solsticiją, šv. Kalėdas. Šio laikotarpio šventės ir apeigos mena tūkstantmečių istoriją. Jos, kaip ir kiekvienas itin senas reiškinys yra simboliškas, daugiareikšmis ir apsigaubęs daugybe naujų prasmių sluoksnių.
Kviečiu susiburti draugėn ir paminėt šviesiausio gamtos virsmo laukimą. Saulės sugrįžtuvių išvakarėse. Išlaukt ir pašventint – buvimu kartu su savais ir dainomis menančiomis pasaulio atsiradimą.
Tai ne koncertas. Tai vieta, kur dainuoja visi. Daina visais laikais, visose tautose buvo, yra ir bus lygi maldai. Tad kviečiu prie stalo kartu su gamta, protėvių šešėliais ir mūsų dvasios duona – daina.
Lietuvis, kur bebūtų, savyje nešasi visus metų laikus, rėdos ratą, gamtos alsavimą ir išgyvena tai ne tik išorėje, bet ir savo dūšioje. Pavasarį besigėrintis gamta į žemę pirštus kiša, vasarą, džiaugiasi, rudenį įlenda į apmastymus, žiemą dėkoja ir paleidžia, ašarą nubraukia, lyg senosios tradicijos alsuotų per mus mūsų protėvių atodūsiais, lyg jie iš tikro sėdėtų prie stalo per Kūčių vakarienę. Tas gamtos ritmas lyg senas būgnas muštų mūsų širdies dūžiais.
Rimties metas prieš Saulėgrįžą, žiemos solsticiją. Ji buvo prieš mus, liks ir po mūsų. Apie tai kas amžina, šventa ir archajiška.
Susiburkim